V. Šalaševičius. Ar diplomas yra tikslas

V. Šalaševičius. Ar diplomas yra tikslas

Koks galėtų būti receptas, teikiantis didžiausią naudą sprendžiant skaudžias problemas Lietuvoje, tokias kaip jaunimo nedarbas, didelė emigracija, per lėtai kylantis darbo užmokestis? Tai – kokybiškai ir kūrybiškai veikianti švietimo sistema, dedanti tvirtus pagrindus žmogaus gyvenimui.

Tai, kad švietimo sistemoje kažkas gerokai papuvę, rodo ne vien pastarųjų dienų ženklai: šešiolikmetis žaidimų kūrėjas meta mokyklą ir įsidarbina prestižinėje tarptautinėje kompanijoje, gabus pianistas, baigęs aukštuosius mokslus ir Lietuvoje, ir užsienyje, sparčiai daręs tiek profesinę, tiek politinę karjerą, pasirodo, savo, suaugusio žmogaus, gyvenimo kelią pradėjo suklastojęs brandos atestatą, nes nebaigė mokyklos. Mokytojai streikuoja, išskirtinės, vienos iš geriausių, gimnazijos direktorius vidury mokslo metų neapsikentęs švietimo ministerijos valdininkų veiksmų trenkia durimis ir palieka mokyklą.

Gimnazijos ir profesinės mokyklos dirba sau, aukštosios mokyklos virsta verslu, daktaro mokslinis laipsnis – verslo dalimi. Taigi, kas šioje sparčiai verslėjančioje srityje yra diplomas? Ar diplomas yra tikslas, ar tėra priemonė pasiekti tikslui? Ženklas, kad žmogus, baigęs mokslus ir gavęs diplomą yra tikras savo srities specialistas, profesionalas? Ar Lietuvoje pagrindiniu tikslu neišlieka vien tik gauti mokslo baigimo diplomą, o ne įgyti teorinių ir praktinių žinių mokslo įstaigoje? Žinių, kurios būtų naudingos, praktiškai taikomos gyvenime. Tai turėtų būti pagrindinė priemonė, padedanti siekti gyvenimo tikslų.

Tačiau iš moksleivių, mokytojų ir mokyklų vadovų viešai girdimas pernelyg teorinis požiūris į mokslą nuo vidurinės suolo laikų, valdžios vyrai ir moterys nuolat kartoja apie profesinio ir aukštojo mokslo uždarumą, o studentų požiūris į praktiką tėra kaip į dar vieną nesunkiai gaunamą įskaitą studijų procese.Ar ne lengviau studentui baigus studijas pasirinkti emigranto duoną už nelabai kvalifikuotą, tačiau iš karto geriau apmokamą darbą, negu dar metus ar kelerius mokytis darbo įgūdžių Lietuvos įmonėje ir taip įgyti realių praktinių žinių, gaunant minimalią algą. Be to, pagal Lietuvoje įsigytą aukštąjį socialinį išsilavinimą gauti darbo vietą tikimybė daug mažesnė, nei fabrike užsienyje gauti kur kas geriau apmokamas pagalbinio darbininko pareigas. Neretai būna, kad Lietuvoje žmogus su aukštuoju išsilavinimu renkasi “juodą” darbą, garantuojantį nors šiokias tokias jaunam žmogui pragyvenimą ir pasitikėjimą savimi užtikrinančias pajamas, nors ir ne to jis tikėjosi studijuodamas.Todėl ar neturėtų aukštosios mokyklos, iš mokslo institucijų pačios virtusios verslo įmonėmis, beatodairiškai kepusios pigiausiai kainuojančius socialinės srities specialistus teoretikus ir mokslo daktarus, nedirbančius jokio mokslinio darbo, pradėti dirbti su verslu? Mokslas turėtų būti nukreiptas ne į kiekybę, o kokybę, o praktinis žinių pritaikymas būtų pagrindinis tikslas. Tai turėtų būti matuojama verslo užsakymais bei moksliniais taikomaisiais darbais ir pagal tai, kiek aukštosios mokyklos absolventų dirba pagal įsigytą specialybę.

Neteko girdėti, kad švietimo įstaigos turėtų rodiklių sistemas, kuriomis būtų sekama teikiama mokslo kokybės pažanga, kad būtų stebimas grįžtamasis ryšys iš verslo įmonių studentams atlikus praktiką, ar būtų kaupiami ir analizuojami grįžtamojo ryšio duomenys. Šioje srityje tikrai turėtų kur padirbėti mokslo daktarai, habilituoti daktarai ir profesoriai iš tos pačios socialinių mokslo srities. Tačiau problema ta, kad tik maža jų dalis turi praktinės patirties valstybės ar verslo įmonėse.Todėl neišvengiamai švietimo institucijos, tiek profesinės, tiek aukštosios mokyklos, privalo nenutrūkstamai ir kūrybiškai, ieškodamos įvairių formų, bendradarbiauti su verslu, asocijuotomis verslo struktūromis. Turi būti parengtos bendradarbiavimo su verslu strategijos, kad darbas su verslo įstaigomis nevyktų chaotiškai ar ta sritis būtų palikta tik kai kuriems iniciatyviems dėstytojams ar administracijos darbuotojams. Ne tik teorinis „kalimas“ turėtų būti vienintelis patikimas būdas gauti gerą pažymį vidurinėje mokykloje ar gimnazijoje, bet ir praktinė veikla.

Kokybiškai ir novatoriškai, kūrybingai veikianti švietimo sistema yra pagrindinis vaistas nuo mūsų valstybę varginančių didesnių negalavimų, ir tai turi būti vienas iš pagrindinių valstybės prioritetų.