V. Šalaševičius. Ar valstybės politika ugdo patriotus

V. Šalaševičius. Ar valstybės politika ugdo patriotus

Dalyvaudamas Lietuvai svarbių dienų minėjimuose ar valstybinėse šventėse pagalvoju, ar apie meilę savo kraštui ir patriotizmą mes turime kalbėti tik šiomis dienomis.

Dažnai tokiose šventėse matau, kad švenčių dalyviai tie patys asmenys, tie patys ir jų organizatoriai. Po tokių gražių minėjimų, kurių metu mes prisimename tautos didvyrius, didžiuojamės jais, tautos drąsa ir mūsų istorija, susimąstau, ar kitą dieną po šventinių minėjimų mes nepamirštame to, ką kalbėjome vakar, kuo didžiavomės, nes kitomis dienomis vieša erdvė apkraunama tik negatyvia informacija, skandalais, nusikaltimų kronika ir asocialių šeimų dramomis ar šiaip pajuoka iš savo tautos.Todėl labai pasigendu valstybės kasdieninės politikos ugdant patriotišką, savo kraštą mylintį, jo istorija besididžiuojantį Lietuvos pilietį. Juo labiau, kai iš pačių mokytojų išgirsti, kad mokyklose skiriamas per mažas dėmesys patriotiniam mokinių ugdymui. Pavyzdžiui, Šilalės rajono mokytojai ir vietos politikai kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrą išreikšdami susirūpinimą to stokojant net mokykloje. Turbūt niekas neabejoja, kad mokykla ir šeima yra ta terpė, kurioje jaunosioms kartoms turi būti perduodamas meilės tėvynei jausmas.

Šiandien, matant tikruosius Rusijos valdžios imperinius užmojus, nesustabdomą agresiją Ukrainoje ir melagingos informacijos srautus iš Rusijos žiniasklaidos, atrodytų, patriotinio, pilietinio ugdymo svarbą turėjo suvokti net valdantieji socialdemokratai ar darbo partijos atstovai. Kiek pastebiu, valstybinių švenčių renginiuose matomi šių partijų atstovai yra tik pagal protokolą privalantys dalyvauti valstybės vadovai, o ne eiliniai šių partijų nariai ar politikai. Ar neatėjo laikas, kada reikia didinti ne tik išlaidas krašto apsaugai, – dabar jau net visuomenė pagal paskutines apklausas suprato didesnio krašto apsaugos finansavimo būtinumą ir pagrįstumą, – tačiau investuoti lėšas ir energiją į vidinį tautos nusiteikimą, žmogaus didžiavimąsi savo šaknimis, istorija, didvyriais ir pergalėmis, kurių mes tikrai turėjome daugiau nei artimi mūsų kaimynai ir galbūt net ne mažiau nei pati Rusija, kuri taip ir neišmoko gerbti kitų šalių ir savo žmonių. Galima tik džiaugtis, kad ir be valstybės politikų turime daug kūrybingų žmonių, kurie savo iniciatyva daro tai, ko niekad nebus per daug, – kuria meninius ir dokumentinius filmus apie sauio 13 d. įvykius, pasididžiavimo vertus Žalgirio, Kalniškės ir kitus lietuvių laimėtus mūšius. Nepaliaujamai gerą pasididžiavimo jausmą savo šalimi ir kraštiečiais kelia mūsų krepšininkai, plaukikai ir kiti sportininkai, tačiau visa tai ne valstybės politikos, o drąsių ir talentingų Lietuvos žmonių darbo ir veiklos rezultatas.

Valdantiems politikams patriotizmas ir meilė savo kraštui dažnai asocijuojasi su jų politiniais oponentais konservatoriais, nes, kaip parodė laikas ir faktai, dėl tikrųjų Rusijos imperinių ketinimų jie yra teisūs, tačiau valdantiesiems nenaudinga ir turbūt sunku tai pripažinti. Tiems politikams pragmatikams, kurie visada demonstravo, kad jiems labiausiai rūpi ekonominės Lietuvos problemos ir su tuo susijusi didelė emigracija bei kitos problemos valstybėje. Šioje vietoje priminčiau tai, kad psichologinės priežastys lietuvių emigracijoje sudaro didelę dalį bendroje emigracijos priežasčių statistikoje, todėl valstybė, skirdama didesnį dėmesį ir finansus Lietuvos valstybės istorijai, tautos patriotizmui, tėviškės meilei ir tautiniam indentitetui puoselėti, gali pradėti spręsti tai, kas sekasi sunkiausiai, t.y. tikint savo valstybe, didžiuojantis ja ir jos didvyriais bei mylint savo kraštą galima sumažinti mūsų piliečių emigraciją, o gal dar geriau suaktyvinti mūsų piliečių reemigraciją.